2011 m. rugsėjo 19 d., pirmadienis

Man ant galvos nukrito ruduo



Šiandien man ant galvos nukrito ruduo.. Tiesiog. Ėmė ir nukrito. Geltonas lapas nusileido ant galvos ir įstrigo vėjo suveltuose plaukuose. Įstrigo turbūt ir mintyse. Ištraukė šypseną ir suleido geltoną, saulėtą, medum ir avietėm kvepančią meilę rudeniui.  Meilę, kai džiugina maži rudeninės šilumos prisilietimai. Kai raudonom rankom priskini kalną aviečių ir vos grįžus suverti jas į kakavinį pyragą. Kai skini auksinėje saulės šilumoje bekabančius obuolius ir dedi juos į medines dėžes. Kai jautiesi kaip Dėdė Rudenėlis, nes prikrovei pilną pievą dėžių su daržovėm. 

Žingsniuoti traškančiais oranžiniais lapais. Eiti užvertus galvą ir matyti gelsvas beržų viršūnes. Truputį sušalti raudonam vakarinio dangaus fone ir grįžus šildytis arbata su citrina. Kai nusivynioji šaliką, nes atrodo per šilta, o tada tau jį vėl užvynioja, nes tavim rūpinasi. Sėdėti mažoj kompanijoj ir juoktis iš savų bajerių. Atidaryti mažą prieskonių tvarkymo ir džiovinimo fabrikėlį namuose. Ir dar mažą kepyklėlę virtuvėje. Ir taip visą rudenį. Vis sušilti ir vėl atšalti, sušlapti be skėčio ir vėl išdžiūti. Vis nuveikti ką nors gąsdinančio rutiną. Stebinti ir stebėtis. Džiaugtis planais. Šypsotis besisveikinant. Laikyti rudenį savo rankose. Nes šiandien man ant galvos nukrito ruduo.. 







2011 m. liepos 22 d., penktadienis

All stars are mine



Kad ir kaip man kartais būna liūdna ir atrodau aš šitaip, vis tiek kokiu nors būdu gera nuotaika sugrįžta. Ir tada pagalvoju gal tikrai vsikas gerai?:)
Kai netikėtai kas nors paklausia, kaip sekasi leisti vasarą. Kai randi tokią gražią dainą, kad klausai jos ir klausai.. ir nenusibosta. Kai jau susitaikai su mintim, kad šį vakarą nieko neveiksi, staiga prisistato pora draugų su kuriais iki vėlumos geri vabzdžių repelento skonio arbatą. Kai rimtai aptarinėji nerimtus klausimus, remiantis fizikos dėsniais. Kai žiogų tyloj drybsai žolėje ir skaičiuoji debesis, kuriuos užstoja nebent praskrendančio gandro sparnas. Kai geri arbatą iš daug mačiusio puodelio. Kai kepi pyragą draugams su meile.  Kai tavo vasara- kavos aromatai besileidžiantys ant knygos puslapių, vėlaus vakaro vėsa ant pečių ir didžiulis dangus su visom žvaigždėm, žiūrintis vien į mane. Dešimties minučių atsisveikinimai per autobuso langą. Ištobulintas miegojimas ant draugo peties. Kai užsikalbi apie knygas. Kai randi bendraminčių. Tiesiog čilinti neįtikėtinai tvarkingame draugės kambaryje ir valgyti visų namuose rastų formų makaronus. Po dienos irklavimo važiuoti namo ir iš paskutinių jėgelių linguoti pagal baltarusišką repą. Pabusti nuo griaustinio ir vidury nakties žiūrėti į lietų su puodeliu kakavos.
Gal tikrai viskas gerai?

Sapnuokit zefyrus. Šiaip. Nes skanūs jie:)

2011 m. liepos 8 d., penktadienis

Today I'm smiling for everybody

Šiandien kažkaip pagalvojau, kad yra labai daug dalykų, dėl kurių imu tyliai šypsotis. Turbūt todėl, kad man tiesiog patinka:





   Girdėti ir matyti lietų



    Iškepus blynus, juos sukrauti į krūvelę









 Savo ir patikusias iš knygų mintis užsirašyti į mylimą knygutę









                Žiūrėti, kaip puodelyje ''skleidžiasi'' arbata










 Žaisti su šviesa ir ilgu išlaikymu











                    Džiaugtis rudens lapais












 Nuosekliai įamžinti augimą













 Padaryti tokį super kūl muilo burbulą














Atsikelti 5 ryto ir eiti fotografuoti ryto rūko











            Pastebėti, kad mano lygintuvas šypsosi












 Prigauti vaivorykštę

















 Rašyti ir gauti laiškus. Tikrus laiškus.









 Būtent






Žiūrėti į žvaigždėtą dangų. Ypač rugpjūtį






 Labai išsiteplioti dažais rankas, bet užtat gerai nutapyti darbą












   Fotografuoti tave fotografuojantį žmogų ir paskui turėti analogišką nuotrauką












   Visai netikėtai sutikti nuostabių žmonių







 Niekada nesibaigsiantis sąrašas. Va ir dabar tyliai šypsausi (:

2011 m. liepos 5 d., antradienis

Home sweet home

Kaip man patinka, kai pasiteisina lūkesčiai. Galiu pasakyt, kad, kaip ir tikėjaus, grįžau su daug daugiau, negu turėjau išvažiuodama(:
Ir supratau vieną dalyką: reikia dažniau gyvenimui sakyti taip. Arba, kaip vienas žmogus sakė, dažniau pagalvoti prieš sakant ne.
 Lietaus vakarui

2011 m. birželio 25 d., šeštadienis

See you later


  Dingstu savaitėlei. Tikiuosi, grįšiu bent kiek geresnė ir turėsiu nors kiek daugiau, nei prieš išvykdama.
ai beje, žiūrėkit kaip kietai čia viskas gaunasi :O



Labanakt. Sapnuokit taip, kad nesinorėtų nubusti:)

2011 m. birželio 22 d., trečiadienis

Excuse me, what time is it?


  Aš nuoširdžiai nesuprantu žmonių, kurie savo ''nerūpestingą gyvenimo būdą'' bando išreikšti posakiu  
ai, aš laiko neskaičiuoju. Dažnai siūlo neskubėti, pamiršti laiką, būti laimingiems ir jo neskaičiuoti. Ot ir nepavyks jums brangieji. Gyvenimas visai ne toks.
  Laikas- šis materijos elementas visada daug reiškė. Jis minimas pasakų pradžioje, pokalbių eigoje, beveik visuose vadovėliuose. Šiais laikais, kai   žvilgčiojimas į laikrodį tapo įpročiu, nustoti tai daryti būtų labai jau sunku, o ir pradėti ''neskaičiavimo procesą'' vidury darbo dienos -labai nepraktiška.  Pirmiausia, reikėtų būti visiškam svajotojui-romantijui, kad galėtum ramiai sau spjauti į aplinką ir nekreipti dėmesio į kitų raginimus pasiskubinti, nes kitaip neteksi darbo, automobilio žibintų ar dar ko nors. Juk jeigu jau spjovei į laiką, tai nebesvarbūs ir tie, kuriems laikas vis dar rūpi, nes jūsų požiūriai ir veiksmai vis vien jau nebesutaps.
O jeigu nori, kad taip gyventu visi, turėtum įtikinti juos savo gyvenimo modelio neabejotinu sėkmingumu. O jei ne- tiesiog sustabdyti laiką. Tada jo nereikėtų niekam, nes jo tiesiog nebūtų. TAČIAU laiko sustabdyti taip, kad jis sustotų visiems- neįmanoma. Jei išjungsi savo laikrodį, autobusai vis tiek važiuos pagal grafika, o į pašto dėžutę vis tiek ateis skundas dėl laiku nesumokėtų mokesčių.
Taigi, mielieji, sakyti, kad laiko neskaičiuoji arba kad tau jis visai nesvarbus, būtų laabai jau drąsu. Nors sakoma, kad neįmanomų dalykų nėra, šis atrodo kaip tik toks.

2011 m. birželio 17 d., penktadienis

Vasaros skonis

Nežinau, kaip jums, bet man vasara turi savo skonį nuo pat vaikystės. Ir tas skonis yra būtent šito mažo skanėsto skonis. Tai ėmėm šiandien ir pasigaminom.



Ai, ir dar. Prisiminiau kad turiu SMENĄ 

 Kai įsukau pirmą juostą, netyčiau padariau gal dešimt kadrų ant vieno. Dabar išryškinius lauksių nuotraukų-siurprizų:)