2009 m. rugpjūčio 29 d., šeštadienis

Kortos


Kortų kaladė-kaip gyvenimas. Yra silpnų, kaip dviakė, bet yra ir stiprių- damų ir karalių. Priklauso nuo to kaip žaisi. Jei yra raudonų- yra ir juodų. Yra tūzų, bet jie labai vieniši.
Kiekvienas turime kozirių, bet gali išlošti tik tada, jei juos protingai panaudosi. O kai kurie jų net nepastebi..
Yra jokerių, bet tik keli. Jei gauni- turi nedelsiant panaudoti, kitaip prarasi puikią progą.
Kartais tenka sukčiauti, kad gautum šluotą, bet su džiaugsmu ją panaudojus, staiga suskausta širdį, kad kitas daug neteko..
Taip ir gyvenam- pralaimim ir atsilošiam, netikėtai gaunam ar prarandam. Žaisti reikia protingai, o gal tereikia laukti sėkmingos kortos(?)

Šiluma


Saulė tik šildo orą arba skeidžia karštį. Tikrąją šilumą skeidžia žmonės. Argi ne puiku būti šalia žmonių kurie aplink save didžiuliu spinduliu skeidžia šilumą? Juos pajauti iš labai toli, bet kai priartėji, nebegali atsitraukti ir tampi jų dalimi. Nes jų šiluma užburia, norisi apkabinti ir niekada nepaleisti.
Manau šiluma negailestingai skaldo šaltų žmonių šarvus. Pamažu pasiekia sustingusią širdį, o kai ši sušyla, supranta kaip gera būti šiltam.

Autobuso stotelė


Bet autobuso stotelėj kartais būna keista. Eini link stotelės, ne, pirmiausia link autobusų grafiko..na eini, o visi apie tą pastmasinę būdą jau sustoję, lyg užsiėmę sau vietą. Ir kol eini, visi tave nužiūri keistu žvilgsniu,lyg naujoką. taip, lyg naujoką,kuris atėjo į patalpą nepažįstamų žmonių. Minutėlę paspoksai i grafiką.Jie stebi kur toliau apsistosi. Plastmasinėj būdoj vienas suolas, ant jo abiejų kraštų sėdi po žmogų: viname krašte moteris su trimis maišais pirkinių, kitame žilas vyras su laikraščiu. Visi kiti laukiantieji stovi. Per vidurį suolo pilna vietos, mažiausiai trims žmonėms, bet ten niekas niekada nesėda. Nors ir pliaupia lietus, siaučia pūga ar kepina saulė. Visi spraudžiasi vieni šalia kitų atsistoti tame ankštame plastiko kūne. Bet niekas nesėda ant suolo tarp tų dviejų žmonių. Niekas. Nejauku juk, taip imti ir per vidurį atsisėsti, lyg tų žmonių auros būtų tokios didelės,kad tau nebeliktų vietos. Aš irgi nesėdu-mano autobusas atvažiavo.

Kasdienybė


Žmonės joje tiesiog skęsta. Įklimpę į tirštą rutinos košę jie nebepastebi grožio. Supasi priklausomybių supynėse ir visiškai jose užsimiršta. Jie priklausomi nuo kasdienybės, nes neturi jėgų nuo jos atsiplėšti. O tam jėgų reikia nemažai. Tik kai turi tam jėgų, pajauti kokia šilta saulė, šaltas sniegas, liūdnas draugas, švelnus vėjas. Kai bendravimas tampa bejausmis, o mintys tuščios, žmonės pradeda springti. Springi milžiniškais kasdienybės kąsniais. Kasdienybė žudo. Lėtai, bet pamažu pribaigia. Užkasa tavo dvasinį pasaulį storu sluoksniu.
Nepasprinkite.