2011 m. rugsėjo 19 d., pirmadienis

Man ant galvos nukrito ruduo



Šiandien man ant galvos nukrito ruduo.. Tiesiog. Ėmė ir nukrito. Geltonas lapas nusileido ant galvos ir įstrigo vėjo suveltuose plaukuose. Įstrigo turbūt ir mintyse. Ištraukė šypseną ir suleido geltoną, saulėtą, medum ir avietėm kvepančią meilę rudeniui.  Meilę, kai džiugina maži rudeninės šilumos prisilietimai. Kai raudonom rankom priskini kalną aviečių ir vos grįžus suverti jas į kakavinį pyragą. Kai skini auksinėje saulės šilumoje bekabančius obuolius ir dedi juos į medines dėžes. Kai jautiesi kaip Dėdė Rudenėlis, nes prikrovei pilną pievą dėžių su daržovėm. 

Žingsniuoti traškančiais oranžiniais lapais. Eiti užvertus galvą ir matyti gelsvas beržų viršūnes. Truputį sušalti raudonam vakarinio dangaus fone ir grįžus šildytis arbata su citrina. Kai nusivynioji šaliką, nes atrodo per šilta, o tada tau jį vėl užvynioja, nes tavim rūpinasi. Sėdėti mažoj kompanijoj ir juoktis iš savų bajerių. Atidaryti mažą prieskonių tvarkymo ir džiovinimo fabrikėlį namuose. Ir dar mažą kepyklėlę virtuvėje. Ir taip visą rudenį. Vis sušilti ir vėl atšalti, sušlapti be skėčio ir vėl išdžiūti. Vis nuveikti ką nors gąsdinančio rutiną. Stebinti ir stebėtis. Džiaugtis planais. Šypsotis besisveikinant. Laikyti rudenį savo rankose. Nes šiandien man ant galvos nukrito ruduo.. 







2011 m. liepos 22 d., penktadienis

All stars are mine



Kad ir kaip man kartais būna liūdna ir atrodau aš šitaip, vis tiek kokiu nors būdu gera nuotaika sugrįžta. Ir tada pagalvoju gal tikrai vsikas gerai?:)
Kai netikėtai kas nors paklausia, kaip sekasi leisti vasarą. Kai randi tokią gražią dainą, kad klausai jos ir klausai.. ir nenusibosta. Kai jau susitaikai su mintim, kad šį vakarą nieko neveiksi, staiga prisistato pora draugų su kuriais iki vėlumos geri vabzdžių repelento skonio arbatą. Kai rimtai aptarinėji nerimtus klausimus, remiantis fizikos dėsniais. Kai žiogų tyloj drybsai žolėje ir skaičiuoji debesis, kuriuos užstoja nebent praskrendančio gandro sparnas. Kai geri arbatą iš daug mačiusio puodelio. Kai kepi pyragą draugams su meile.  Kai tavo vasara- kavos aromatai besileidžiantys ant knygos puslapių, vėlaus vakaro vėsa ant pečių ir didžiulis dangus su visom žvaigždėm, žiūrintis vien į mane. Dešimties minučių atsisveikinimai per autobuso langą. Ištobulintas miegojimas ant draugo peties. Kai užsikalbi apie knygas. Kai randi bendraminčių. Tiesiog čilinti neįtikėtinai tvarkingame draugės kambaryje ir valgyti visų namuose rastų formų makaronus. Po dienos irklavimo važiuoti namo ir iš paskutinių jėgelių linguoti pagal baltarusišką repą. Pabusti nuo griaustinio ir vidury nakties žiūrėti į lietų su puodeliu kakavos.
Gal tikrai viskas gerai?

Sapnuokit zefyrus. Šiaip. Nes skanūs jie:)

2011 m. liepos 8 d., penktadienis

Today I'm smiling for everybody

Šiandien kažkaip pagalvojau, kad yra labai daug dalykų, dėl kurių imu tyliai šypsotis. Turbūt todėl, kad man tiesiog patinka:





   Girdėti ir matyti lietų



    Iškepus blynus, juos sukrauti į krūvelę









 Savo ir patikusias iš knygų mintis užsirašyti į mylimą knygutę









                Žiūrėti, kaip puodelyje ''skleidžiasi'' arbata










 Žaisti su šviesa ir ilgu išlaikymu











                    Džiaugtis rudens lapais












 Nuosekliai įamžinti augimą













 Padaryti tokį super kūl muilo burbulą














Atsikelti 5 ryto ir eiti fotografuoti ryto rūko











            Pastebėti, kad mano lygintuvas šypsosi












 Prigauti vaivorykštę

















 Rašyti ir gauti laiškus. Tikrus laiškus.









 Būtent






Žiūrėti į žvaigždėtą dangų. Ypač rugpjūtį






 Labai išsiteplioti dažais rankas, bet užtat gerai nutapyti darbą












   Fotografuoti tave fotografuojantį žmogų ir paskui turėti analogišką nuotrauką












   Visai netikėtai sutikti nuostabių žmonių







 Niekada nesibaigsiantis sąrašas. Va ir dabar tyliai šypsausi (:

2011 m. liepos 5 d., antradienis

Home sweet home

Kaip man patinka, kai pasiteisina lūkesčiai. Galiu pasakyt, kad, kaip ir tikėjaus, grįžau su daug daugiau, negu turėjau išvažiuodama(:
Ir supratau vieną dalyką: reikia dažniau gyvenimui sakyti taip. Arba, kaip vienas žmogus sakė, dažniau pagalvoti prieš sakant ne.
 Lietaus vakarui

2011 m. birželio 25 d., šeštadienis

See you later


  Dingstu savaitėlei. Tikiuosi, grįšiu bent kiek geresnė ir turėsiu nors kiek daugiau, nei prieš išvykdama.
ai beje, žiūrėkit kaip kietai čia viskas gaunasi :O



Labanakt. Sapnuokit taip, kad nesinorėtų nubusti:)

2011 m. birželio 22 d., trečiadienis

Excuse me, what time is it?


  Aš nuoširdžiai nesuprantu žmonių, kurie savo ''nerūpestingą gyvenimo būdą'' bando išreikšti posakiu  
ai, aš laiko neskaičiuoju. Dažnai siūlo neskubėti, pamiršti laiką, būti laimingiems ir jo neskaičiuoti. Ot ir nepavyks jums brangieji. Gyvenimas visai ne toks.
  Laikas- šis materijos elementas visada daug reiškė. Jis minimas pasakų pradžioje, pokalbių eigoje, beveik visuose vadovėliuose. Šiais laikais, kai   žvilgčiojimas į laikrodį tapo įpročiu, nustoti tai daryti būtų labai jau sunku, o ir pradėti ''neskaičiavimo procesą'' vidury darbo dienos -labai nepraktiška.  Pirmiausia, reikėtų būti visiškam svajotojui-romantijui, kad galėtum ramiai sau spjauti į aplinką ir nekreipti dėmesio į kitų raginimus pasiskubinti, nes kitaip neteksi darbo, automobilio žibintų ar dar ko nors. Juk jeigu jau spjovei į laiką, tai nebesvarbūs ir tie, kuriems laikas vis dar rūpi, nes jūsų požiūriai ir veiksmai vis vien jau nebesutaps.
O jeigu nori, kad taip gyventu visi, turėtum įtikinti juos savo gyvenimo modelio neabejotinu sėkmingumu. O jei ne- tiesiog sustabdyti laiką. Tada jo nereikėtų niekam, nes jo tiesiog nebūtų. TAČIAU laiko sustabdyti taip, kad jis sustotų visiems- neįmanoma. Jei išjungsi savo laikrodį, autobusai vis tiek važiuos pagal grafika, o į pašto dėžutę vis tiek ateis skundas dėl laiku nesumokėtų mokesčių.
Taigi, mielieji, sakyti, kad laiko neskaičiuoji arba kad tau jis visai nesvarbus, būtų laabai jau drąsu. Nors sakoma, kad neįmanomų dalykų nėra, šis atrodo kaip tik toks.

2011 m. birželio 17 d., penktadienis

Vasaros skonis

Nežinau, kaip jums, bet man vasara turi savo skonį nuo pat vaikystės. Ir tas skonis yra būtent šito mažo skanėsto skonis. Tai ėmėm šiandien ir pasigaminom.



Ai, ir dar. Prisiminiau kad turiu SMENĄ 

 Kai įsukau pirmą juostą, netyčiau padariau gal dešimt kadrų ant vieno. Dabar išryškinius lauksių nuotraukų-siurprizų:)

2011 m. birželio 16 d., ketvirtadienis

Parašykit man laišką kas nors


Aš taip norėčiau, kas man kas nors parašytų laišką. Visada noriu. Apie ką nors. Apie meilęgyvenimą ar šiaip apie kažką nesuprantamo. Pati tai mėgstu popierinius, tikrus laiškus parašyt.
Šiandien norėjau, bet nežinojau kam. Tai tiesiog iškepiau blynų su kondensuotu pienu.
  
Receptą, beje, irgi į laišką parašyčiau:)  

Gražios nakties jums

2011 m. birželio 14 d., antradienis

When everything will stop.. oh wait, it never stops


Tikrai kartais (o gal visai ne kartais) norisi, kad viskas bent trumpam sustotų, visi galėtume apgalvoti ką reikia, o tada viskas jau galėtų judėti toliau. Aš, pavyzdžiui, ramiai sau susigalvočiau, ką noriu veikti gyvenime, nedejuodama, kad laikas bėga,o aš vis dar nežinau. Bet damn taip nebūna. Niekas niekada nesustoja.
O kadangi vis vien dabar nesugalvosiu, tai mintyse peikiu mūsų mylimoj šalelėj priimtiną gyvenimo sistemą. Ji maždaug visiems žinoma: baigi dešimt klasių ir būdamas šešiolikos (!) pasirenki savo tolimesnį gyvenimo kelią. Alkoholį legaliai vartoti gali nuo aštoniolikos, o štai dėti pagrindus savo ateičiai privalai dar šešiolikos. Ar gali būti paprasčiau?
Ir kas per durnumo šita sistema... O jei aš išvis nieko nenoriu rinktis?  Jei aš nesu vienos srities žmogus?
Esu tikra, kad nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų toks vienpusis. Garantuoju, kad rimčiausias fizikos mokslų daktaras, giliai širdyje visada norės būti ir dar kuo nors kitu. Roko muzikantu, meno kritiku, vyndariu ar dar kuo nors.
Ir taip buvo visada. Net Faustas sakė, kad dvi sielos manyje gyvena. O H.Hesės ''Stepių vilko'' herojus su dviem metaforiškom žmogaus ir vilko sielom- taip pat realaus gyvenimo atspindys.  Taigi drasesnieji jau seniai tyliai šaukė apie pasaulinės gyvenimo sistemos modelio netinkamumą.
O manyje negyvena nei kelios sielos, nei koks žvėris. Tiesiog pradedu manyti, kad žmogaus universalumas- ne į gera. Jei aš galiu ir noriu tiek šito, tiek kažko visiškai atvirščio.
Bet žinot, kaip sakoma, nervinimasis, tai lyg supamoji kėdė- lyg ir turi ką veikti, bet tai prie nieko nepriveda. Tai aš ir nebesistengiu kažko sugalvoti. Kaip bus- taip. Ir toliau sėdėsiu su kažkuo užburiančia islandiška Sigur Ros muzika ir gaudysiu šiandien retokus saulės spindulius.

2011 m. gegužės 28 d., šeštadienis

Too many ends

Pabaigos visada būna keistos. Bet kai jų tiek daug vienu metu, būna dar keisčiau. Aplink daug kas keičiasi, o mano mažam gyvenime tiesiog baigiasi. Todėl nekenčiu dabarties, tos dabarties su daugybe pabaigų. Ir labiausiai norėčiau vieno iš dviejų dalykų: arba kad sugrįžtų praeitis, arba kad ta kitokia ateitis greičiau ateitų.
Daktaras Hausas sako ''I'm fine. Just not happy.'' Tai va taip ir aš. Piktai liūdna. Tačiau pamažu piktas liūdnumas keičiasi į neapsakomą ramybę.Ypač vakarais. Tokią ramybę, kai atrodo galėtum gyventi čia.
Maži, šypsotis verčiantys dalykai kelia džiaugsmo ašaras. Tada galiu atsisėsti ant stalo ir pasakyti sau, kad viskas bus gerai. Ne šiandien, ne rytoj. Bet bus.  
 Ežys ant spyglių dabar neša visai ne grybą, o diiidelę viltį, kad viskam pasibaigus, prasideda kas nors naujo. Ir šimtą kartų geresnio(:

2011 m. gegužės 22 d., sekmadienis

Nice to see you again


Priešegzamininė beprotystė davė visai neblogą idėją: gįžtu į blog'ą.  Perskaičius senus įrašus, atrodo, kad viskas buvo daug seniau, nei iš tikrųjų. 
Nebūsiu ežys, kuris nesidalina spygliais. Būsiu ežys, kuris pasidalina mintimis. 
Kaip tik dabar, katik nulipus nuo knygų (čia rimtai, paskutiniu metu jos man tapo mažytėm pagalvėlėm ir antklodėlėm), susimąsčiau, kuo aš tapau per pastaruosius metus. Ir supratau tik tai, kad kažkokiu būdu aplinkybės mane per daug paveikė. Sako, kad pas mus per mažai sistemingumo. O štai mane būtent jis ir paveikė. Užprogramavo. Sistema keičia žmones, nejučiom įtraukia į savo tvarkos ir riboto laiko pasaulį. Kaip varomoji jėga, gal ir neblogai, bet visi kada nors pavargstam. Tada norą atitikti sistemos reikalavimus keičia noras nuo jos pabėgti. Pabėgti aš norėjau jau seniai, bet vis nebuvo pateisinamos priežasties. O kai staiga atsirado ir buvau jau beveik atitrūkus nuo visų sistemos valdomų reikalų, priežastis taip pat staiga ir dingo. Skausmingai. Ir   sistema vėl įtraukė, lyg spageti makaroną. Tačiau dabar aš vis tiek pabėgsiu. Kad ir be priežasties. Nes ežys pabaigia pradėtus darbus. Net jeigu giliai širdyje nenori jų pabaigti ar nori, kad tie darbai būtų buvę visai kitokie..