2011 m. birželio 25 d., šeštadienis

See you later


  Dingstu savaitėlei. Tikiuosi, grįšiu bent kiek geresnė ir turėsiu nors kiek daugiau, nei prieš išvykdama.
ai beje, žiūrėkit kaip kietai čia viskas gaunasi :O



Labanakt. Sapnuokit taip, kad nesinorėtų nubusti:)

2011 m. birželio 22 d., trečiadienis

Excuse me, what time is it?


  Aš nuoširdžiai nesuprantu žmonių, kurie savo ''nerūpestingą gyvenimo būdą'' bando išreikšti posakiu  
ai, aš laiko neskaičiuoju. Dažnai siūlo neskubėti, pamiršti laiką, būti laimingiems ir jo neskaičiuoti. Ot ir nepavyks jums brangieji. Gyvenimas visai ne toks.
  Laikas- šis materijos elementas visada daug reiškė. Jis minimas pasakų pradžioje, pokalbių eigoje, beveik visuose vadovėliuose. Šiais laikais, kai   žvilgčiojimas į laikrodį tapo įpročiu, nustoti tai daryti būtų labai jau sunku, o ir pradėti ''neskaičiavimo procesą'' vidury darbo dienos -labai nepraktiška.  Pirmiausia, reikėtų būti visiškam svajotojui-romantijui, kad galėtum ramiai sau spjauti į aplinką ir nekreipti dėmesio į kitų raginimus pasiskubinti, nes kitaip neteksi darbo, automobilio žibintų ar dar ko nors. Juk jeigu jau spjovei į laiką, tai nebesvarbūs ir tie, kuriems laikas vis dar rūpi, nes jūsų požiūriai ir veiksmai vis vien jau nebesutaps.
O jeigu nori, kad taip gyventu visi, turėtum įtikinti juos savo gyvenimo modelio neabejotinu sėkmingumu. O jei ne- tiesiog sustabdyti laiką. Tada jo nereikėtų niekam, nes jo tiesiog nebūtų. TAČIAU laiko sustabdyti taip, kad jis sustotų visiems- neįmanoma. Jei išjungsi savo laikrodį, autobusai vis tiek važiuos pagal grafika, o į pašto dėžutę vis tiek ateis skundas dėl laiku nesumokėtų mokesčių.
Taigi, mielieji, sakyti, kad laiko neskaičiuoji arba kad tau jis visai nesvarbus, būtų laabai jau drąsu. Nors sakoma, kad neįmanomų dalykų nėra, šis atrodo kaip tik toks.

2011 m. birželio 17 d., penktadienis

Vasaros skonis

Nežinau, kaip jums, bet man vasara turi savo skonį nuo pat vaikystės. Ir tas skonis yra būtent šito mažo skanėsto skonis. Tai ėmėm šiandien ir pasigaminom.



Ai, ir dar. Prisiminiau kad turiu SMENĄ 

 Kai įsukau pirmą juostą, netyčiau padariau gal dešimt kadrų ant vieno. Dabar išryškinius lauksių nuotraukų-siurprizų:)

2011 m. birželio 16 d., ketvirtadienis

Parašykit man laišką kas nors


Aš taip norėčiau, kas man kas nors parašytų laišką. Visada noriu. Apie ką nors. Apie meilęgyvenimą ar šiaip apie kažką nesuprantamo. Pati tai mėgstu popierinius, tikrus laiškus parašyt.
Šiandien norėjau, bet nežinojau kam. Tai tiesiog iškepiau blynų su kondensuotu pienu.
  
Receptą, beje, irgi į laišką parašyčiau:)  

Gražios nakties jums

2011 m. birželio 14 d., antradienis

When everything will stop.. oh wait, it never stops


Tikrai kartais (o gal visai ne kartais) norisi, kad viskas bent trumpam sustotų, visi galėtume apgalvoti ką reikia, o tada viskas jau galėtų judėti toliau. Aš, pavyzdžiui, ramiai sau susigalvočiau, ką noriu veikti gyvenime, nedejuodama, kad laikas bėga,o aš vis dar nežinau. Bet damn taip nebūna. Niekas niekada nesustoja.
O kadangi vis vien dabar nesugalvosiu, tai mintyse peikiu mūsų mylimoj šalelėj priimtiną gyvenimo sistemą. Ji maždaug visiems žinoma: baigi dešimt klasių ir būdamas šešiolikos (!) pasirenki savo tolimesnį gyvenimo kelią. Alkoholį legaliai vartoti gali nuo aštoniolikos, o štai dėti pagrindus savo ateičiai privalai dar šešiolikos. Ar gali būti paprasčiau?
Ir kas per durnumo šita sistema... O jei aš išvis nieko nenoriu rinktis?  Jei aš nesu vienos srities žmogus?
Esu tikra, kad nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų toks vienpusis. Garantuoju, kad rimčiausias fizikos mokslų daktaras, giliai širdyje visada norės būti ir dar kuo nors kitu. Roko muzikantu, meno kritiku, vyndariu ar dar kuo nors.
Ir taip buvo visada. Net Faustas sakė, kad dvi sielos manyje gyvena. O H.Hesės ''Stepių vilko'' herojus su dviem metaforiškom žmogaus ir vilko sielom- taip pat realaus gyvenimo atspindys.  Taigi drasesnieji jau seniai tyliai šaukė apie pasaulinės gyvenimo sistemos modelio netinkamumą.
O manyje negyvena nei kelios sielos, nei koks žvėris. Tiesiog pradedu manyti, kad žmogaus universalumas- ne į gera. Jei aš galiu ir noriu tiek šito, tiek kažko visiškai atvirščio.
Bet žinot, kaip sakoma, nervinimasis, tai lyg supamoji kėdė- lyg ir turi ką veikti, bet tai prie nieko nepriveda. Tai aš ir nebesistengiu kažko sugalvoti. Kaip bus- taip. Ir toliau sėdėsiu su kažkuo užburiančia islandiška Sigur Ros muzika ir gaudysiu šiandien retokus saulės spindulius.