2011 m. birželio 22 d., trečiadienis

Excuse me, what time is it?


  Aš nuoširdžiai nesuprantu žmonių, kurie savo ''nerūpestingą gyvenimo būdą'' bando išreikšti posakiu  
ai, aš laiko neskaičiuoju. Dažnai siūlo neskubėti, pamiršti laiką, būti laimingiems ir jo neskaičiuoti. Ot ir nepavyks jums brangieji. Gyvenimas visai ne toks.
  Laikas- šis materijos elementas visada daug reiškė. Jis minimas pasakų pradžioje, pokalbių eigoje, beveik visuose vadovėliuose. Šiais laikais, kai   žvilgčiojimas į laikrodį tapo įpročiu, nustoti tai daryti būtų labai jau sunku, o ir pradėti ''neskaičiavimo procesą'' vidury darbo dienos -labai nepraktiška.  Pirmiausia, reikėtų būti visiškam svajotojui-romantijui, kad galėtum ramiai sau spjauti į aplinką ir nekreipti dėmesio į kitų raginimus pasiskubinti, nes kitaip neteksi darbo, automobilio žibintų ar dar ko nors. Juk jeigu jau spjovei į laiką, tai nebesvarbūs ir tie, kuriems laikas vis dar rūpi, nes jūsų požiūriai ir veiksmai vis vien jau nebesutaps.
O jeigu nori, kad taip gyventu visi, turėtum įtikinti juos savo gyvenimo modelio neabejotinu sėkmingumu. O jei ne- tiesiog sustabdyti laiką. Tada jo nereikėtų niekam, nes jo tiesiog nebūtų. TAČIAU laiko sustabdyti taip, kad jis sustotų visiems- neįmanoma. Jei išjungsi savo laikrodį, autobusai vis tiek važiuos pagal grafika, o į pašto dėžutę vis tiek ateis skundas dėl laiku nesumokėtų mokesčių.
Taigi, mielieji, sakyti, kad laiko neskaičiuoji arba kad tau jis visai nesvarbus, būtų laabai jau drąsu. Nors sakoma, kad neįmanomų dalykų nėra, šis atrodo kaip tik toks.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą