2011 m. birželio 14 d., antradienis

When everything will stop.. oh wait, it never stops


Tikrai kartais (o gal visai ne kartais) norisi, kad viskas bent trumpam sustotų, visi galėtume apgalvoti ką reikia, o tada viskas jau galėtų judėti toliau. Aš, pavyzdžiui, ramiai sau susigalvočiau, ką noriu veikti gyvenime, nedejuodama, kad laikas bėga,o aš vis dar nežinau. Bet damn taip nebūna. Niekas niekada nesustoja.
O kadangi vis vien dabar nesugalvosiu, tai mintyse peikiu mūsų mylimoj šalelėj priimtiną gyvenimo sistemą. Ji maždaug visiems žinoma: baigi dešimt klasių ir būdamas šešiolikos (!) pasirenki savo tolimesnį gyvenimo kelią. Alkoholį legaliai vartoti gali nuo aštoniolikos, o štai dėti pagrindus savo ateičiai privalai dar šešiolikos. Ar gali būti paprasčiau?
Ir kas per durnumo šita sistema... O jei aš išvis nieko nenoriu rinktis?  Jei aš nesu vienos srities žmogus?
Esu tikra, kad nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų toks vienpusis. Garantuoju, kad rimčiausias fizikos mokslų daktaras, giliai širdyje visada norės būti ir dar kuo nors kitu. Roko muzikantu, meno kritiku, vyndariu ar dar kuo nors.
Ir taip buvo visada. Net Faustas sakė, kad dvi sielos manyje gyvena. O H.Hesės ''Stepių vilko'' herojus su dviem metaforiškom žmogaus ir vilko sielom- taip pat realaus gyvenimo atspindys.  Taigi drasesnieji jau seniai tyliai šaukė apie pasaulinės gyvenimo sistemos modelio netinkamumą.
O manyje negyvena nei kelios sielos, nei koks žvėris. Tiesiog pradedu manyti, kad žmogaus universalumas- ne į gera. Jei aš galiu ir noriu tiek šito, tiek kažko visiškai atvirščio.
Bet žinot, kaip sakoma, nervinimasis, tai lyg supamoji kėdė- lyg ir turi ką veikti, bet tai prie nieko nepriveda. Tai aš ir nebesistengiu kažko sugalvoti. Kaip bus- taip. Ir toliau sėdėsiu su kažkuo užburiančia islandiška Sigur Ros muzika ir gaudysiu šiandien retokus saulės spindulius.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą