2011 m. rugsėjo 19 d., pirmadienis

Man ant galvos nukrito ruduo



Šiandien man ant galvos nukrito ruduo.. Tiesiog. Ėmė ir nukrito. Geltonas lapas nusileido ant galvos ir įstrigo vėjo suveltuose plaukuose. Įstrigo turbūt ir mintyse. Ištraukė šypseną ir suleido geltoną, saulėtą, medum ir avietėm kvepančią meilę rudeniui.  Meilę, kai džiugina maži rudeninės šilumos prisilietimai. Kai raudonom rankom priskini kalną aviečių ir vos grįžus suverti jas į kakavinį pyragą. Kai skini auksinėje saulės šilumoje bekabančius obuolius ir dedi juos į medines dėžes. Kai jautiesi kaip Dėdė Rudenėlis, nes prikrovei pilną pievą dėžių su daržovėm. 

Žingsniuoti traškančiais oranžiniais lapais. Eiti užvertus galvą ir matyti gelsvas beržų viršūnes. Truputį sušalti raudonam vakarinio dangaus fone ir grįžus šildytis arbata su citrina. Kai nusivynioji šaliką, nes atrodo per šilta, o tada tau jį vėl užvynioja, nes tavim rūpinasi. Sėdėti mažoj kompanijoj ir juoktis iš savų bajerių. Atidaryti mažą prieskonių tvarkymo ir džiovinimo fabrikėlį namuose. Ir dar mažą kepyklėlę virtuvėje. Ir taip visą rudenį. Vis sušilti ir vėl atšalti, sušlapti be skėčio ir vėl išdžiūti. Vis nuveikti ką nors gąsdinančio rutiną. Stebinti ir stebėtis. Džiaugtis planais. Šypsotis besisveikinant. Laikyti rudenį savo rankose. Nes šiandien man ant galvos nukrito ruduo.. 







1 komentaras: